Zanapolio dvaro kalvose – ūkis, kur svarbiausia pagarba gamtai ir gyvūnams

Grumbinų kaime (Rokiškio r.), buvusio Zanapolio dvaro teritorijoje, tarp kalvų, miškelių ir natūralių pievų įsikūrę du tauriųjų elnių ir mėsinių galvijų ūkiai. Vieno jų šeimininkas Artūras Mrazauskas yra įsitikinęs, kad kokybiško maisto pagrindas – natūralios gyvūnų auginimo sąlygos ir pagarba jų gerovei. Įdomu tai, kad ūkininkauti jis iš pradžių nė neplanavo – viskas prasidėjo nuo šeimos noro įsigyti žemės sklypą gamtos apsuptyje ir dukros, kuri ir yra vieno ūkio įkūrėja, pasiūlymo auginti elnius.

Ūkis, gimęs iš noro būti arčiau gamtos

Ūkininkavimo pradžią Artūras prisimena kaip netikėtą aplinkybių sutapimą. Iš pradžių jo šeima tiesiog ieškojo gražios vietos gamtoje, kur galėtų leisti laiką. Taip atrado buvusio Zanapolio dvaro teritoriją netoli Južintų – kalvotą, šaltinių ir nedidelių miškelių turtingą teritoriją šalia ežero. „Čia vaikštinėjant dukrai kilo mintis, kad galėtų gyventi elniai. Ta mintis labai greitai prigijo, elniai iš tiesų labai gražūs gyvūnai“, – sako ūkininkas.

Taip ūkyje atsirado pirmieji elniai. Iš pradžių šeima svarstė galimybę užaugintus gyvūnus parduoti į užsienį, tačiau pasikeitusi geopolitinė situacija ir užsidariusios Rytų rinkos paskatino ieškoti kitų veiklos krypčių. Pamažu ūkyje atsirado ir mėsinių galvijų, o vėliau gimė mintis patiems užsiimti ir mėsos perdirbimu. „Mums norėjosi visą procesą organizuoti patiems, kad gyvūnas nepatirtų nereikalingo streso. Taip žingsnis po žingsnio ir kūrėsi mūsų ūkis“, – pasakoja A. Mrazauskas.

Ilgainiui ūkininkavimas tapo neatsiejama šeimos gyvenimo dalimi. Šiandien čia auginama apie 200 elnių, įskaitant jauniklius, ir maždaug 60 hailendų bei limuzinų veislių galvijų.

Iššūkis ūkininkui, bet privalumas gyvūnams

Zanapolio dvaro ūkyje gyvūnai auginami ekstensyviai – dideliuose ganyklų plotuose gali laisvai judėti ir maitintis. Pasak ūkininko, vienas didžiausių šios vietovės privalumų – išsaugotos natūralios pievos, kurios daugelį metų nebuvo ariamos. Jose nenaudojamos mineralinės trąšos ar augalų apsaugos priemonės, o gyvūnai maitinasi natūraliai augančia žole.

„Turime natūralią žolę, daugeliu atvejų – ypač tyrą vandenį, nes čia labai daug šaltinėlių. Yra ir gojelių, miškelių, kur gyvūnai gauna ne tik žolės, bet ir įvairių lapų, gali atsigerti natūralaus vandens. Gyvūnai turi daug erdvės, vaikšto po pievas ir miškelius“, – pasakoja ūkininkas.

Tiesa, ūkininkauti tokiame kraštovaizdyje nėra paprasta. Kalvotos, vietomis drėgnos pievos apsunkina šienavimą ir pašarų ruošimą. Kai kuriuose plotuose dėl drėgmės technika apskritai negali įvažiuoti, todėl ūkio šeimininkai prisitaiko prie gamtinių sąlygų: sunkiau šienaujamas teritorijas skiria ganymui, o tinkamesnėse pievose ruošia pašarus žiemai.

„Komerciniu požiūriu toks kraštovaizdis nėra palankus ūkininkavimui. Kai kuriose vietose dėl drėgmės net neįmanoma įvažiuoti ir tinkamai nušienauti pievų, tačiau čia gyvūnai turi kur pasislėpti. Kai nesigano, jie mėgsta ilsėtis krūmynuose ar gojeliuose, kur randa ir papildomo maisto. Pavyzdžiui, elniai paskabo lapų, samanų, apgraužia medžių žievę. Manome, kad tokios gyvenimo sąlygos jiems gerokai geresnės nei atviroje pievoje“, – sako A. Mrazauskas.

Nuo ganyklos iki stalo – su pagarba gyvūnui

Didelė dalis ūkyje užaugintos produkcijos pasiekia nuolatinius klientus – draugus, pažįstamus ir žmones, kurie jau yra lankęsi ūkyje. Artūro teigimu, kone visi pirkėjai yra savo akimis matę, kokiomis sąlygomis auga gyvūnai. Norintieji gali atvykti pasivaikščioti po ūkį, susipažinti su elniais ir pamatyti natūralias ganyklas.

Ateityje šeima planuoja plėsti produkcijos perdirbimą. Vienas artimiausių sumanymų – įrengti virtuvę, kurioje būtų galima gaminti troškinius, sultinius ir kitus paruoštus patiekalus. „Norime sukurti uždarą gamybos ciklą, kad visos gyvūno dalys būtų panaudotos. Tai – pagarbos gyvūnui, atidavusiam savo gyvybę dėl mūsų gerovės, išraiška. Mums svarbu, kad niekas neliktų nepanaudota“, – sako ūkininkas.

Pagarba gyvūnui atsispindi ne tik siekyje kuo geriau panaudoti užaugintą produkciją, bet ir pačiame ūkininkavimo procese. Pasak A. Mrazausko, ūkininkavimo sėkmė neturėtų būti matuojama vien užaugintos produkcijos kiekiu. Šeima nesiekia kuo greičiau užauginti galvijų – svarbiau užtikrinti tinkamas jų gyvenimo sąlygas ir gauti kokybišką maistą: „Nesivaikome kilogramų, nesivaikome eurų. Mūsų tikslas – užauginti švarų produktą, kurį pirmiausia galėtume valgyti patys, duoti artimiesiems, giminėms, pažįstamiems“.

Geras ūkininkas pirmiausia turi mylėti gamtą

Nors ūkio veikla nuolat vystoma, Artūras neslepia, kad ūkininkavimas reikalauja ne tik daug darbo, bet ir finansinių investicijų. Pats jis iki šiol dirba ir kitame versle, o ūkis buvo kuriamas daugiausia šeimos lėšomis. Nepaisant to, pasirinkto gyvenimo būdo vyras sako nekeistų.

Paklaustas, kas yra geras ūkininkas, Artūras svarsto, kad vienareikšmio atsakymo nėra: „Pirmiausia turi mylėti gamtą, nes ūkininkaudamas esi nuolat su ja susijęs. O jeigu augini gyvūnus, privalai rūpintis ir jų gerove. Ūkyje laikomės to ne todėl, kad madinga – esame tuo įsitikinę.“

Ūkis už taikomus gamtai palankius ūkininkavimo būdus buvo išrinktas vienu iš keturių 2026 metų iniciatyvos „Ūkininkaujantys gamtai“ ambasadorių. 

Balsuoti už ūkį

Luko Karčiausko nuotraukos.

Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.

No comments!

Write a review

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *