Ūkininkas Evaldas Bendoraitis: „Ūkyje turi išsitekti ir gamta, ir žmogus“

Pievos, miškai, krūmynai ir tarp jų besiganantys hailendų bei herefordų veislių galvijai – toks kraštovaizdis supa Vilkaviškio rajone, Kumečių kaime, įsikūrusį Evaldo Bendoraičio ūkį. Maždaug 50 galvijų bandą prižiūrintis ūkininkas įsitikinęs, kad ūkininkaujant svarbu rasti vietos ir žmogui, ir gamtai. 

 

 

Nors šiandien gyvulininkystė tapo pagrindine ūkio veikla, iš pradžių planai buvo visai kitokie – po septynerių metų Airijoje vyras grįžo į Lietuvą ketindamas įkurti kaimo turizmo sodybą. Viskas prasidėjo nuo dėdės pasiūlymo kartu įkurti kaimo turizmo sodybą Lietuvoje, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip. Dėdei susirgus, pradėtus darbus teko užbaigti vienam. Galiausiai įrengęs sodybą vyras suprato, kad turizmo čia nevystys – nori sodyboje apsigyventi pats.

Nors gyvulininkystės patirties neturėjo, E. Bendoraitis jau seniai žavėjosi išskirtinės išvaizdos hailendų veislės galvijais. „Hailendai man jau seniai patiko. Apsilankiau keliuose ūkiuose, pasidomėjau jų auginimo sąlygomis, pasėjau pievą, parengiau projektą, įsigijau dešimt karvių ir nuo tada ūkininkauju“, – pasakoja jis.

Šiandien ūkyje auginama apie 50 hailendų ir herefordų veislių galvijų, o ūkininkavimas tapo pagrindine vyro veikla. Anksčiau ūkį derinęs su kitu darbu, pastaruosius trejus metus jis gyvena vien iš ūkininkavimo.

Ūkio išskirtinumas – pievų ir miškų mozaika

Ūkininkui priklauso apie 50 hektarų pievų ir 60 hektarų miškų, iš kurių maždaug 20 hektarų yra pasodinti kartu su giminaičiais. Šiame kraštovaizdyje gyvulininkystė tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir būdu prižiūrėti aplinką. „Hailendai nugano krūmus, brūzgynus ir kemsynus. Man belieka šiek tiek prisidėti savo darbu, ir aplinka tampa panaši į parką“, – pasakoja E. Bendoraitis.

Jam priklausančius miškus vyras taip pat prižiūri savo jėgomis. Nors turi parengtą miškotvarkos projektą, kol kas plynų kirtimų nevykdė. Vietoj to tvarko vėjovartas, o atsilaisvinusiuose plotuose pasodina naujų medžių. Tokia aplinka patraukli ir laukiniams gyvūnams. Ūkyje galima sutikti stirnų, šernų, kiškių, danielių, o miškuose ir pievose girdėti įvairių paukščių balsai – nuo strazdų ir kėkštų iki kranklių.

Taigi, miškų, krūmynų ir hailendų ganomų pievų mozaika yra viena didžiausių ūkio vertybių. Skirtingos buveinės sudaro sąlygas gyventi įvairioms augalų ir gyvūnų rūšims, o ekstensyvus ganymas padeda išlaikyti atviras pievas ir stabdo jų užžėlimą.

Ekologinis ūkininkavimas – natūralus pasirinkimas

Nuo pat ūkio įkūrimo pradžios E. Bendoraitis laikėsi aplinkai palankių ūkininkavimo principų. Iš pradžių jis dalyvavo programoje, pagal kurią buvo įsipareigojęs netręšti ir nearti pievų, laikytis nustatytų šienavimo terminų. Pasibaigus šiai programai, ūkininkas nusprendė pereiti prie ekologinio ūkininkavimo.

Šiandien ūkyje taikomas ekstensyvus galvijų auginimas. Gyvuliai ganosi pievose, o jų raciono pagrindą sudaro žolė ir šienas. „Galvijai ganosi tik pievose, papildomai jų nešeriu nei grūdais, nei miltais. Esu prieš tokį papildomą šėrimą, nes, mano manymu, nuo pašaro priklauso ir mėsos kokybė. Be to, ūkio produkcijos pirkėjai pirmenybę teikia galvijų, užaugintų natūraliose ganyklose, mėsai“, – savo pasirinkimą aiškina ūkininkas.

Jis pažymi, kad jam svarbu žinoti, kokiomis sąlygomis auga gyvuliai ir kokią mėsą vėliau valgo pats bei siūlo kitiems. Todėl pievos netręšiamos mineralinėmis trąšomis.

Iš ūkio pas vartotoją – pagal išankstinius užsakymus

Ūkyje užauginta jautiena pirkėjus pasiekia pagal išankstinius užsakymus. Ūkininkas neturi nuosavo mėsos perdirbimo cecho, todėl galvijus veža į skerdyklą, iš kurios mėsa keliauja į brandinimo ir išpjaustymo cechą. Ten ji paruošiama pardavimui, supjaustoma ir vakuumuojama. Į ūkį sugrįžta jau paruošti produktai – kepsniai, faršas, guliašui skirta mėsa ir kiti jautienos gaminiai.

Didžiąją dalį pirkėjų sudaro aplinkinių vietovių gyventojai ir nuolatiniai klientai, kurie jau žino, kada galima užsisakyti jautienos. Užsakymus ūkininkas surenka iš anksto, todėl kasdienės prekybos nevykdo. Tačiau vyrui svarbu ne tik parduoti savo užaugintą produkciją, bet ir supažindinti žmones su jautienos ruošimo galimybėmis. Dėl šios priežasties savo ūkyje jis organizuoja degustacijas, kurių metu siekia parodyti, kad skanus patiekalas gali būti pagamintas ne vien iš brangiausių mėsos dalių.

„Visi įpratę prie kepsnių, tačiau norisi parodyti žmonėms, kad ir troškinta mėsa savo skoniu jiems nė kiek nenusileidžia. Man kartais net kulninė būna skanesnė už kepsnį. Žinoma, jai paruošti reikia daugiau laiko, tačiau skirtingų skonių ir gaminimo būdų galimybės tikrai didelės“, – pasakoja E. Bendoraitis ir priduria, kad ūkyje netrūksta ir mažųjų lankytojų – vaikų grupės užsuka į ūkį iš arti pamatyti, kaip atrodo ūkininkavimo kasdienybė.

Sunkumai negąsdina

Šiandien E. Bendoraitis visus darbus atlieka vienas. Nors darbo netrūksta, vyras nesiskundžia – anot jo, „kai patinka tai, ką darai, sunkumai tampa lengviau įveikiami“. Didelės ūkio plėtros jis neplanuoja. Tam reikėtų papildomų pievų ir darbo rankų, o dabartinis ūkio dydis leidžia viskuo pasirūpinti pačiam. Vis dėlto ateityje ūkininkas svarstytų galimybę įsirengti nuosavą mėsos išpjaustymo cechą, kuris palengvintų produkcijos paruošimą ir tiekimą klientams. Paklaustas, kas, jo manymu, yra geras ūkininkas, vyras atsako paprastai – tai žmogus, gebantis savo veiklą suderinti su gamta. „Manau, kad turi išsitekti ir gamta, ir žmogus. Viskas turi derėti taip, kad visiems užtektų vietos“, – sako jis.

Ūkis už taikomus gamtai palankius ūkininkavimo būdus buvo išrinktas vienu iš keturių 2026 metų iniciatyvos „Ūkininkaujantys gamtai“ ambasadorių. 

Balsuoti už ūkį

Kosto Kajėno nuotraukos.

Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.

No comments!

Write a review

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *