Veiklos pradžioje moteris daugiau domėjosi augalų bei vaistažolių rinkimu, aiškinosi kas ir kodėl aplink auga. „Aš vis galvojau, kam išvis reikia ką nors auginti, gamta juk viską duoda – jeigu žmogus gyventų pakankamai išmintingai, jam net ir nelabai reikėtų užsiimti auginimu, visko yra gamtoje“, sako ji.

Pašnekovės teigimu, gyvenant ramybėje ir harmonijoje su gamta, sumažėja poreikiai, jie pasikeičia, atrandama naujų dalykų. Į ekologinį Vaivos ūkį atsikėlus jos vyrui Giedriui, padidėjo ir ūkininkavimo poreikis, tačiau žemė buvo ne itin derlinga. Tad pora ėmė ieškoti būdų, kaip padidinti dirvožemio derlingumą – taip atrado biodinaminio ūkio idėją. Tokio ūkininkavimo esmė – žemė naudojama saikingai, jos nealinant.

Biodinaminis ūkininkavimas – galimybė užauginti kokybiškus produktus gerinant dirvožemį

Šeimos ūkis veikia nedideliame žemės plote, tad pradėjus ieškoti būdų, kaip „Miško sodus“ išplėsti, teko gerai pagalvoti. Juolab, jog sutuoktiniai iškart užsibrėžė tikslą, jog nori veikti teisingai, saugant turimą žemę ir prisitaikant prie aplinkos. „Gamtoje yra natūrali augalų kaita, sėjomaina – vieni augalai išnyksta, kiti atsiranda, tiesiog gamta pati žino, kaip dėliotis“, pasakoja Vaiva.

Todėl ūkininkai pradėjo domėtis biodinamine žemdirbyste, leidžiančia ūkininkauti kuo arčiau gamtos ritmo. Nors pradžioje buvo daug neaiškių dalykų – ką reikia purkšti, kodėl reikia naudoti vieną ar kitą augalą, praėjus kiek laiko ūkininkai suprato, jog žemė ir žmogaus organizmas yra itin panašūs.

„Čia ir yra ta homeopatija, kai žemei ir tiems mikroorganizmams reikia labai nedaug, tiesiog tam tikros informacijos, kad pradėtų vykti teisingi procesai“, dalinasi Vaiva.

Dirvožemis kasmet papildomas regeneraciją skatinančiomis biodinaminėmis priemonėmis – augalinės bei gyvulinės kilmės produktais, todėl pavyksta užaugint sveikus ir pilnaverčius produktus. Minėtos priemonės žemės paviršiuje skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi, todėl dirvožemį pavyksta praturtinti. Čia ūkininkaujant naudojami du pagrindiniai dalykai – biodinaminiai, natūralaus pagrindo purškimai ir tręšimas biomasės kompostu.

Pašnekovė pasakoja, jog labai mėgsta vaikščioti miške, pievose ir rinkti vaistažoles, įvairius žiedus – iš miško visuomet pareina jei ne pilnu krepšiu, tai kišenėmis. Tuo tarpu Giedriaus aistra – pomidorų auginimas, todėl dabar ūkyje stovi itin didelis jiems paskirtas šiltnamis, nuolat išbando vis naujas jų rūšis. Ūkyje naudojamos griežtai nehibridinės sėklos, dažnai – atsisiųstos iš Vokietijos.

Todėl įprastai pirmaisiais metais augalui reikia laiko adaptuotis prie mūsų regiono žemės, tam įvykus – antraisiais ar trečiaisiais metais – pasimato tikrasis augalas, pagausėja jo derlius. Tiesa, nemažai daržovių sėklų ūkininkai naudoja ir savų, perka tik įdomesnes rūšis. „Būna įvairių pabandymų, kaip ir kiekvienam žmogui, norisi kažką naujo pabandyti – gal skonio atžvilgiu, gal išvaizdos“, dalinasi Vaiva.

Šalia naujovių paieškų, ūkininkai nuolat stebi dirbamas žemes, ko joms trūksta, kaip ją pagerinti ir ką nealinant gali išauginti.

Ūkininkavimas įsiliejant į gamtą

„Miško soduose“ apstu įvairovės – čia ne tik auginama daug skirtingų rūšių daržovių, bet ir uogos, vaisiai.  Vaiva ir Giedrius pasakoja, kad turimuose pusėje hektaro sodo augina kultūrinius bei laukinius šermukšnius, putiną, raugerškį, aronijas bei erškėčius.

Mėgino auginti ir šaltalankius, bet nepasisekė – vietoj jų užveisė svarainių. Šiais metais Giedrius susidomėjo sėklininkyste – kadangi ūkyje nėra daug žemės, pabandymui skyrė keletą arų burokėliams ir pastarnokams. Netgi pasirašė sutartį su Vokietijos įmone „Reinsaat“ dėl adaptuotų sėklų užauginimo.

Tačiau ūkininkai pasakoja, jog sunku nuspėti derliaus sėkmę – vasarą buvo mažai lietaus, tad burokėlių užaugo menkai. Pašnekovai pažymi, jog ūkininkaujant nedideliame plote itin svarbu didelė įvairovė. Čia auga aibė prieskoninių žolelių, 30 rūšių pomidorų, po keletą skirtingų rūšių salotų bei agurkų ir daug kitų daržovių, atsižvelgiant į sezoniškumą.

„Nors jei augintum kažkokią vieną rūšį, gal būtų net paprasčiau – atėjus laikui ją sutvarkai ir viskas, o dabar vienas, kitas, vėliau dar – nėra,  kad būtų vienodai“, dalinasi Giedrius. Poros ūkio pagrindiniai klientai – šeimos su mažais vaikais, draugai bei pažįstami, kuriems rūpi, ką valgo.

Jie taip pat bendradarbiauja su vienu Plungės darželiu, kuriam tiekia pomidorus, agurkus, cukinijas, moliūgus ir kitas ekologiškas daržoves. Pašnekovas pasakoja, jog ūkyje veikla vyksta cikliškai, ištisus metus, ilsėtis nėra kada – „beveik pusę metų tiekiame žalią produkciją, atėjus šalčiams, imamės perdirbimo. Sulaukus pavasario, pradedame daiginti, nes pomidorų, paprikų ir kai kurių kitų daržovių daigus visuomet ruošiame patys“.

Vaiva ir Giedrius sako, jog jų siekis – ūkininkaujant nekenkti gamtai, neatimti nieko iš jos ir nebandyti jos pritaikyti prie savo poreikių. Atvirkščiai, jiedu stengiasi įsigyventi, stebėti aplinką ir ją papildyti: „matai gal kažkokio medžio kokiam kampe trūksta, pasodini, toks saugus įsiliejimas į tą gamtą, jos nekeičiant“, mintimis dalinasi Vaiva. Ūkininkai teigia, kad veiklą vykdant saugomoje teritorijoje kitaip ir neįmanoma – privalai joje „įsikomponuoti“.

Pažintis su gamta ir žemaičių tradicijomis – edukacijų metu

Šalia ūkininkavimo Vaiva su Giedriumi užsiima ir edukacijomis – kviečia į pažintinius vaistinių augalų užsiėmimus, kuriuose padeda geriau suprasti gamtos pasaulio ryšius. „Čia vaikams tokia edukacija, kad jie geriau suvoktų kiekvieno gamtos elemento svarbą, poreikį vienas kitam“, pasakoja pašnekovė.

Apžiūrėję augalus ir kitas daržo gyvybes, vaikai yra kviečiami pas ūkio kaimyną – bitininką Donatą Abrutį, kurio ūkis yra visai čia pat – perėjus takeliu per mišką. „Medaus klėtelėje“ vaikai išgirsta apie bičių gyvenimą, jų svarbą, taip pat jiems pasiūloma neeilinė atrakcija – pačiupinėti bičių tranus, kuriuos galima laikyti rankose.

„Aiškiname, jog augalas neaugs be bitės, bitė be augalo, taip ir kiekvienas gyvūnas negalės gyventi be augalo, taip pat, kaip ir žmogus“ – apie įvairialypę, patyrimų kupiną užsiėmimą pasakoja Vaiva. Dar viena labai populiari čia organizuojama edukacija – tradicinės lėlės gamyba ją rišant. Jos metu moteris papasakoja lėlės atsiradimo istoriją, prasmę, pristato simboliką.

Tuomet analizuojamas tradicinis žemaitiškas kostiumas – kam reikalinga sijonų gausa, išskirtinė spalvų paletė. „Apie tokią programą dauguma galvoja, jog ji vaikams skirta, bet iš tikrųjų manau, kad visiems vertinga tai padaryti, pajausti ir sužinoti“ – mintimis dalinasi pašnekovė. Kai turi šiek tiek laisvo laiko, Vaiva mėgsta ne tik austi tradicinius kutinius takelius, bet audimo meno paslaptimis dalinasi ir su kitais.

Geras ūkininkas privalo mylėti savo žemę

Paklausus, kas jų nuomone yra geri ūkininkai, Giedrius atsako trumpai, bet užtikrintai: „žemaitiškai būtų – geras gaspadorius“. Jį papildydama Vaiva sako, jog geram ūkininkui svarbu mylėti žemę.

„Aš visuomet kitaip žiūrėjau į gamtą ir į žemę, todėl ir ūkininkauju kitaip – negaliu kartais kažko išrauti, nes tiesiog jaučiu, kad tas augalas turi ten būti arba trūksta ten kokio medžio, pasodini jį tuomet“, mintimis dalinasi pašnekovė.

Jiedu vieningai sutaria, kad labai svarbu žinoti, kas vyksta žemėje, kokie mikroorganizmai ten veikia ir gyvena. Į tai atsižvelgus reikia gerai apgalvoti, ką sodinti ar sėti. „Vadinasi, visų pirma, žmogus turi būti šeimininkas ir mylėti tą žemę, tik vėliau, ten pavaikščiojęs, apgalvojęs visą žmogaus ir gamtos harmoniją, gali imtis darbo“, dar papildo Vaiva.

Tik tuomet žemė užaugins gerą ir kokybišką produktą, ūkininkas jaus pasitenkinimą ir bus laimingas – įsibuvęs jis jaus pilnatvę bei gerumą. Užbaigdama pokalbį pora pabrėžia, jog būtina veikti taip, jog gamta būtų išsaugota ateities kartoms su visa jos įvairove.

Parengė Kamilė Breimelytė-Grajauskienė

Už straipsnio turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.

Kur įsigyti „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių produkcijos galite rasti čia.