Pasakodamas apie savo veiklą, vyras dalinasi, jog minėta technologija susižavėjo pamatęs jos pristatymą, patiko natūralumo idėja. Norint geriau suvokti no-till technologijos esmę bei principus, jam teko lankytis ne vienoje šalyje. O dabar, kaip juokiasi, „kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Savo žinias tenka nuolat atnaujinti, kad prisitaikytų prie visų naujovių bei pokyčių.

Vytautas ir pats nuolat eksperimentuoja savo ūkyje – skirtingose žemėse taiko kitus žemdirbystės metodus, lygina, koks gaunamas derlius visiškai nenaudojant jokių papildomų sintetinių medžiagų, ar naudojant minimalius jų kiekius.

„Tarpinis pasėlis atpalaiduoja dirvožemyje tam tikras maisto medžiagas sekančiam derliui, todėl net ir iš ekonominės pusės – gali sutaupyti, nes nereikia trąšų ar chemijos“ – technologijos pranašumus vardina ūkininkas. Bandymų metu ir pats Vytautas siekia atrasti būdą, leidžiantį visiškai atsisakyti papildomų priemonių.

Tik, kaip juokiasi, tai užtrunka, nes pagal išsilavinimą yra ne agronomas, o inžinierius. „Aš pabandau, pabandau ir paprasčiausiai pamatau, kad rezultatai nelabai ir skiriasi, tai kam ir benaudoti kažkokias nenatūralias priemones“, mintimis dalinasi ūkininkas.

Sveiko dirvožemio principais grįstas ūkininkavimas

Vytautas savo ūkyje taiko beveik visus sveiko dirvožemio principus. Pirmasis – augalijos įvairovė. Paprašytas papasakoti apie naudojamus tarpinius pasėlius, Vytautas sako, kad juose yra ne vienas augalas, o jų mišinys. „Kaip žmogus nevalgo vien duonos, kruopų ar cukraus, taip ir skirtingiems dirvožemio mikroorganizmams reikia skirtingų augalų išskiriamų medžiagų, kad jie galėtų klestėti. Savo ruožtu skirtingi mikroorganizmai vėliau geba atpalaiduoti įvairias medžiagas reikalingas pagrindiniam pasėliui užauginti“ apie priežastis maišyti pasėlius pasakoja ūkininkas.

Laukuose naudojami du mišiniai iš 12 kultūrų – viename daugiau ankštinių, kitame – šilumamėgių augalų, ūkininkas taip pat naudoja ir įsėlius, tarp žieminių rapsų kartu auga dar aštuonių augalų mišinys: dobilas, vikis, juodva ir kiti. „Kiekvienas skirtingas augalas dirba su skirtingais mikroorganizmais. Todėl ir reikalingas skirtingas jų mišinys. Kaip minėjau, čia kaip žmogui – reikia įvairių maistinių medžiagų, vitaminų ir viso kito“, dirvos ir žmogaus panašumus apibūdina vyras.

Kitas sveiko dirvožemio principas, kuriuo vadovaujasi Vytautas – dirvos „uždengimas“ arba dirvožemio „šarvų” išlaikymas visus metus. Čia ir vėl pasitarnauja anksti pasėtas bei per žiemą paliktas tarpinių pasėlių mišinys. Taip užtikrinamas dirvožemio gyvybingumas, jis yra praturtinamas aibe maistinių medžiagų, todėl mikroorganizmai gali gerai atlikti savo darbą.

„Svarbu technologijos principais vadovautis teisingai – neužtenka 6 ar 8 savaites išlaikyti posėlį, kaip nurodo kitų žemdirbystės metodų reikalavimai, tokiu atveju augalas spėja tik sudygti, bet realios naudos nebus arba bus labai mažai“, teigia pašnekovas. Geriausia tuomet, kai šaknys dirvoje yra gyvos visą žiemą, tada nenutrūksta jos gerinimo procesai – tai trečiasis principas.

Ketvirtąjį Vytautas įgyvendina ūkininkaudamas pagal no-till technologiją, kuomet dirvožemis yra trikdomas minimaliai, kadangi kitu atveju, aktyviai dirbant žemę įleidžiamas oras ir bakterijos ima intensyviai ardyti organines medžiagas. Šios technologijos nepraktikuojantys ūkininkai bijo, jog neariamos dirvos gali tapti itin kietos, tačiau be reikalo.

Žemė yra supurenama augalų šaknų, taip pat, jos neariant ir nemaišant, susidaro natūralus sluoksnis, toks, kaip gamtoje. Tuomet sliekai ir kita dirvos fauna iš apatinių sluoksnių ateina maitintis į paviršinius. No-till technologija skatina ūkininkauti tausojant, palaikyti biologinę įvairovę, todėl reikia nuolat auginti tarpinių pasėlių mišinius, susitvarkyti pasėlių sėjomainą, prireikus tręšti – naudoti tik organinį kompostą.

Vytautas pasakoja, jog teisingai pritaikius šią technologiją ir turint įdirbį, išryškėja daug pranašumų lyginant su tradicine žemdirbyste: reikia mažiau darbo laiko ir technikos, derlius, pradėjus kitaip įdirbti žemę, beveik nesumažėja arba net pagausėja.

No-till technologijos populiarinimui – patirtis vaizdo filmukuose

Ūkininkas dalinasi, jog Lietuvoje labai trūksta informacijos apie no-till technologijos ir sveiko dirvožemio principų taikymą. Jis žinių semiasi iš užsienio literatūros, tačiau tam kartais trukdo kalbos barjeras. Todėl visuomet įdomu pabendrauti su kitais ūkininkais bendraminčiais, ypač turinčiais daugiau patirties.

Lietuvoje neariminę technologiją taikantys ūkininkai yra susibūrę į grupę, organizuoja susitikimus bei seminarus, į kuriuos kviečia lektorius ir iš kitų šalių – Ukrainos, Kanados. Būtent dėl literatūros bei informacijos trūkumo, Vytautas sugalvojo filmuoti savo darbus ir juos viešinti „Youtube“ tinkle, kur jau yra subūręs nemažą būrį gerbėjų.

„Yra ir daugiau dirbančių pagal šią technologiją, net ilgiau už mane, bet jie kažkaip nenori viešintis. Viskas gerai, bet jei jis neviešins, aš neviešinsiu – tai niekas ir neis į priekį“, pasakoja vyras. Ūkininkas juokdamasis save vadina naiviu optimistu, bet tikisi, jog taip pavyks išpopuliarinti no-till technologijos naudojimą ūkininkų tarpe.

„Norisi kuo daugiau įtraukti į tą technologiją, į dirvožemių apsaugą, galiausiai, į gamtos apsaugą, nes mano nuomone, no-till technologija dar labiau tausoja gamtą, nei ekologinis ūkininkavimas“, mintimis dalinasi pašnekovas. Vytautas pasakoja, jog nori parodyti, kad galima dirbti kitaip, nei įprasta ir užauginti tą patį derlių.

„Žemė turi būti gyva, nes ji ir yra gyva, tik mes ją savo intervencijomis padarome ne visiškai gyvą. Trąšos, chemija – taip, kaip žmogui, sakykim, lašelinę visą laiką statytum. Aišku, jis gyvens ir gyvas bus, bet ar bus pilnavertis jo gyvenimas?“, mąsto ūkininkas. Jo nuomone, augalai gali pilnavertiškai išsimaitinti natūraliai, nes dirvožemyje užtektinai maistinių medžiagų, tik reikia teisingai parinkti sėjomainą. Todėl Vytautas sako, kad kuo daugiau žmonių pavyks įtraukti į neariminės technologijos naudojimą ir sveiko dirvožemio principų taikymą, tuo sveikesnėje aplinkoje gyvensime.

„Geras ūkininkas dirba teisingai ir tausojančiai“

Paklaustas, kas yra geras ūkininkas, Vytautas atsako, jog „tai tas ūkininkas, kuris gerai ir teisingai dirba. Aišku, tas, kuris aria – galvoja, kad jis teisingai dirba, aš tai galvoju, kad teisingai dirbu tiesiogiai sėdamas. Ir manau, kad mažiau kenkiu gamtai – kuo mažesnė intervencija į gamtą, tuo natūraliau viskas gaunasi. O kuo natūraliau gaunasi, tuo sveikesnė dirva. O mūsų siekis juk ir yra – išsaugoti gamtą, išsaugoti dirvožemį“.

Jis taip pat prideda, kad jei ūkininkai nepakeis požiūrio ir dirbs kaip dirbę, ateities kartoms tiesiog nebeliks dirvožemio žemdirbystei. Vytautas sako, jog vaizdo filmukus filmuoja nesiekdamas reklamos, o norėdamas skleisti žinią apie no-till technologiją ir sveiko dirvožemio principus. Vyras susilaukia daug susidomėjimo bei klausimų, ypač iš jaunimo, kuo itin džiaugiasi, tikėdamasis, kad Lietuvoje atsiras vis daugiau besirenkančių tausojančią žemdirbystę.

Kaip jis sako, nei vienas, jau pradėjęs eiti šiuo keliu, neturi net minčių grįžti į tradicinę žemdirbystę, atsisakyti viso įdirbio – pamačius visas neariminės technologijos naudas, kitaip ir neįmanoma.

Kur įsigyti „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių produkcijos galite rasti čia.

Parengė Kamilė Breimelytė-Grajauskienė

Už straipsnio turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.