Europos Sąjungai vis plačiau kalbant apie ambicingos aplinkosauginės politikos – Žaliojo kurso – įgyvendinimą, vis daugiau diskutuojama apie gamtai draugiškesnes ūkininkavimo praktikas.
Žemės ūkis Lietuvoje laikomas vienu taršiausių sektorių. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2018 m. Lietuvoje į atmosferą buvo išmesta 20,3 mln. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Daugiausiai (58,8 proc.) išmetė energetikos sektorius (kurio trečdalį taršos sudaro transportas), antroje vietoje rikiavosi žemės ūkis (21,1 proc.), o trečioje – pramonė (15,6 proc.). Žemės ūkis taip pat stipriai prisideda prie vandenų taršos vandens žydėjimą skatinančiais azoto ir fosforo junginiais. Visa tarša galiausiai pasiekia Baltijos jūrą, patenkančią į labiausiai užterštų pasaulio jūsų ketvertuką. Dėl eutrofikacijos jūroje plečiasi „negyvosios zonos“, kurios kritiškai veikia ir žvejybos išteklius. Intensyvėjantis, monokultūrinius laukus vis plečiantis žemės ūkis prisideda prie agrarinio kraštovaizdžio, pievų ir čia gyvenančių rūšių nykimo. Per pastaruosius 30 metų paukščių ir pievų drugių populiacijos sumažėjo daugiau nei trečdaliu. Išnykimo grėsmę patiria dešimtadalis Europos bičių rūšių. Tačiau žemės ūkis, būdamas vienas didžiausių teršėjų, kartu yra ir daugelio rūšių bei mums įprasto kraštovaizdžio išlikimo sąlyga.
No comments!