Ūkio pradžia – iš noro valgyti sveiką ir kokybišką maistą

Į kaimą šeimą persikėlė prieš aštuonerius metus – iki tol gyveno didmiestyje, dirbo samdomus darbus. Tačiau, pasakoja, abu visuomet žinojo, jog visą gyvenimą mieste tikrai neliks – vis dėl to trauka gamtai, kaimui ir savam daržui buvo įaugusi į kraują. „Aš esu ūkininkų vaikas, mano tėvai turi nemažą, 200 hektarų ūkį. Tai, kaip aš sakau, kaime gimus, mieste gyventi neprilips. Tad pradėjom ieškoti kur nusėsti ir radome šią vietą“, dalinasi moteris. Gimęs poros sūnus turėjo daug įvairiausių alergijų, tad jie nutarė, jog reikia, kiek įmanoma, maisto užsiauginti patiems – švariai, be jokių trąšų ar chemikalų.

50 arų žemės, kuriuose dabar ūkininkauja, sutuoktiniai gavo kaip nuolaidą perkant namą – kurį laiką plotus nuomojo kitam ūkininkui, bet gimus dukrai nutarė, jog norisi veiklą plėsti ir turimas žemes įdarbinti patiems. Visas šeimos ūkis – tie patys 50 arų, kuriuose veikia tvariai ir su didele meile.

„Auginame 77 veisles pomidorų, 26 veisles bazilikų, 18 veislių paprikų, baklažanus, morkas, pastarnokus, salierus, petražoles ir kitas prieskonines žoleles, kurių yra virš trisdešimt rūšių ir kiekis vis kažkodėl didėja“, juokiasi Eglė. Jai antrina Julius, sakydamas, jog ūkininkaujant sąlyginai nedideliame žemės plote su stambiais ūkiais gali konkuruoti tik plačiu ir įdomiu asortimentu.

„Žinoma, su valdišku darbu čia nepalyginsi, nėra darbo valandų nuo aštuonių iki penkių. Jei oras prastas vis tiek keliesi ir eini. Vasarą būna, net ir nuo penkių. O pabaiga – pagal situaciją…“ sako Julius. Vasarą ūkyje aktyviausi laikui imlūs daržovių išvežiojimai, šaltuoju metu – produkcijos perdirbimas, fasavimas, etikečių gamyba. Šį sezoną pora daug dėmesio skiria ir naujienai – internetinės parduotuvės atidarymui, kurią Eglę ruošia ir vėl pati, savo rankomis.

Išskirtinis pasirinkimas naujovių ieškantiems klientams

Išskirtinis ūkio požymis – ne tik didelė daržovių, uogų ir vaisių įvairovė, bet ir veiklos ypatumai. Didžiąją dalį asortimento ūkininkai parduoda žalias daržoves, sukomplektuotų krepšelių pavidalu, o kas lieka neparduota ar ne visai tinkama pardavimui – viskas čia pat ceche perdirbama.

Taip gimsta įvairiausi pagardai, prieskonių ir sriubų mišiniai, balzaminiai ir natūralūs actai, konservuoti užkandžiai. „Kaip aš sakau, iš bandymo pažaisti ūkininkus, mes gauname visai neblogą ūkį, kuris asortimentu galėtų konkuruoti su bet kuriuo dideliu ūkiu“, juokiasi Eglė.

Pora pasakoja, jog klientų pomėgiai keičiasi, jiems norisi vis kažko naujo, todėl įvairus asortimentas gali atliepti jų norus: „žmonės užaugo, jiems nebeužtenka tik oranžinės morkos. Todėl šiemet, pavyzdžiui, mes turime net aštuonių spalvų morkas. Jos ypač gražios, skanios ir atrodo įspūdingai…“

Ūkis bendradarbiauja su dviem restoranais, kurie nuolat ieško išskirtinių, nematytų ar neragautų produktų, todėl grynuosius produktus perka iš kitų tiekėjų, o prireikus įdomių skonių, kreipiasi į Stašauskų ūkį. „Mažam ūkiui tikrai sudėtinga įsitvirtinti rinkoje, kai ji yra perpildyta. Dėl to vienintelis dalykas, kurio dėka gali išlikti ir išsiskirti – asortimentas. Kai augini kažką kitokio, kitaip“, prideda Julius.

Svarbiausia – nieko neišmesti

Tačiau ūkininkai sako, kad svarbu ne tik ką augini, bet ir kaip tai darai. Čia itin daug dėmesio skiriama tvarumui ir „švariam“ ūkininkavimui. „Mes sukūrėme tą vadinamą uždarą ratą. Pavyzdžiui, auginame česnakus – dalį sodiname, juos aižome, viską, kas po to lieka – sudeginame. Tie pelenai vėl keliauja į daržą, į šiltnamį. Turime kompostines, viskas, kas į jas atkeliauja su organinėmis atliekomis – lapais, šiaudais, piktžolėmis, stovi tris-keturis metus ir vėliau kompostinių turinys iškeliauja atgal į šiltnamius bei daržus“.

Ūkyje taip pat auginami vištos ir triušiai, kurie mielai skanauja likusias daržoves. Pora pasakoja, jog svarbu ūkininkauti protingai, ieškoti sprendimų, kurie ne tik palengvintų darbus, bet kartu užtikrintų auginamos produkcijos kokybę.

„Viską, ką pasodiname ar pasėjame, užmulčiuojame žole, šiaudais, lapais – pasiruošiame iš anksto tos, kaip sakau, paruošiamosios medžiagos – lapų, jie pastovi per žiemą ir pavasarį jau kuo puikiausiai tinka. Taip ir sukamės, kad kuo mažiau ravėti, nes tikrai trūksta rankų, kai viską dviese darome“, sako Eglė.

Jai pritaria Julius: „viską numulčiavus, augalai pasitręšia po truputį, ne viską iš karto atiduoda. Taip pat, neleidžiama išgaruoti drėgmei, nėra šilumos svyravimų – kai vasarą būna karšta, ten dažniausiai lieka vėsu, gaivu. O orui atšalus – išlaikoma šiluma.“ Taip augalai nepatiria didelių temperatūros svyravimų ir išvengia streso.

Atsakingo ūkininkavimo naudas pastebi ir klientai – ūkio daržovės, uogos saldesnės, nes nėra chemiškai pritręštos, prilaistytos. Moteris prideda, jog jų ūkis ypatingas, nes jis nėra įprastai tvarkingas: „nerasi pas mus tos tvarkos, išblizgintos lysvės. Pas mus tokia mini kūrybinė netvarka, bet kas ko ieško…“, nusijuokia ji.

Bendraminčių draugystė – sėkmės užtikrinimas

Ūkininkai savo produkciją parduoda klientams tiesiogiai, bendradarbiauja su restoranais, taip pat vienu lauko darželiu. Eglė džiaugiasi, kad pavyko suburti ratą klientų, vertinančių tikrąją daržovių kokybę: „jie niekada nesako, kad va, ant jūsų morkos kažkoks taškelis ar, kad ji mažesnė, plonesnė. Ne, jie supranta, kad tai „švarios“ daržovės ženklas“.

Tačiau pasitaikius tokiai, kuri vis dėlto yra netinkama parduoti, ji niekada nebus švaistoma, išmetama. Pasitelkus kūrybą, Eglė atras paskirtį ir, pavyzdžiui, išdžiovins ją ir paruoš sriubos rinkinį ar prieskonių mišinį.

Pora pasakoja, kad palaiko puikius santykius su kitais, tvaria veikla užsiimančiais, ūkiais. Pritrūkus kokios nors žaliavos, kreipiasi vieni į kitus, mainosi, atsidėkoja jau paruoštais produktais.

„Aš manau, kad dabar yra puikus laikas visiems smulkiems ūkiams kooperuotis. Nekalbu apie kooperatyvų kūrimą, bet turint panašią idėją, ją galima įgyvendinti kartu, nesivaržant tarpusavyje“, teigia pašnekovė. Sutuoktiniai gėrisi, jog juos supa malonūs, dosnūs žmonės – „vienam eksperimentui man reikėjo kriaušių, o pas mus jos tik vasarinės.

Užklausiau savo puslapyje, gal kas turi, tai man jų tiek prinešė, kad aš dar ilgai turėsiu ką veikti. Ir taip atsirado naujas produktas – kriaušės su slyvomis ir česnakais“, pasakoja moteris. Ji susimąsto, kad labai gaila, jog ūkiuose ar soduose itin daug vaisių, daržovių tiesiog supūva, nes žmonės nesidalina.

Kai kurių jų asortimento produktų atsiradimo istorija būtent tokia ir yra – pažįstamui atvežus šimtą kilogramų peraugusių agurkų, kuriuos pagrasino išmesiąs, kūrybiškoji Eglė sugalvojo paruošti klientų jau pamėgtą agurkų pagardą su mėtomis ir bazilikais.

Todėl pora šį rudenį į savo šiltnamį vienam vakarui pakvietė artimiausius savo klientus, bendraminčius – susitikti, pasišnekėti, pasidalinti idėjomis ir paskanauti vieni kitų produktų. Eglė ir Julius tikisi, kad tokio neformalaus edukacinio susitikimo modelis prigis ir jie pas save bent vienam vakarui galės pasikviesti dar daugiau ūkio draugų bei gerbėjų.

„Geras ūkininkas tas, kuris myli savo veiklą“

Paklausti, kas jų nuomone yra geri ūkininkai, Eglė su Juliumi vieningai sako, jog svarbiausia mylėti šią veiklą. „Tu turi jausti tai, nežiūrėti į praleidžiamą laiką, tave turi vežti darbas su žeme, nes jei pradėsi skaičiuoti, lyginti – nieko nebus“, pasakoja Julius.

Eglė jam pritaria sakydama, kad „arba tu jauti pasitenkinimą, arba geriau nedaryk. Aš, pavyzdžiui, jaučiu pasitenkinimą nuolat kurdama vis kažką naujo. Naujos rūšys, nauji asortimentai, nauji produktai mūsų ceche. Ir negali viskas atsiremti tik į pinigus“.

Pora svarsto, jog pradėjus veiklą tik siekiant didelio pelno, ūkis yra užprogramuotas nesėkmei. Tai ypač svarbu ūkininkaujant nedideliuose plotuose, čia reikia jausti pasimėgavimą, tuomet lengviau atrasti veiklos modelį, leidžiantį pragyventi.

Moteris ūkininkavimą lygina su „valdišku“ darbu – jei dirbama tik dėl algos, tai ilgai netruks ir galiausiai žmogus vis tiek pradės ieškoti savęs – „va, ateina kažkam nušvitimas po trylikos metų, čia aš apie save“, juokiasi ji patikslindama, kad nemano, jog kiekvienam lemta būti ūkininku.

Pasak jos, puiku, kad šiais laikais ūkininkai, jaučiantys malonumą auginti daržoves, gali jas parduoti žmonėms, jaučiantiems malonumą jas pirkti. „Aš manau, kad geras ūkininkas yra tas, kuris nekenkdamas gamtai ir kitiems, sugeba iš to išgyventi“ – apibendrina Eglė.

Kur įsigyti „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių produkcijos galite rasti čia.

Parengė Kamilė Breimelytė-Grajauskienė

Už straipsnio turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.