Plati, klientų poreikius atliepianti, produktų pasiūla

Paklaustas apie veiklos pradžią, Vladas Vickunas pasakoja, jog viskas prasidėjo kaip hobis. „Tiesiog sūnus kažkur rado akvaponikos aprašymą, turėjome žemės, patalpas, šiek tiek laisvo laiko ir pinigų“, juokiasi, „ir kaip hobis-verslas jis irgi yra tinkamas mažu mastu, jei tai yra šeimos verslas. Kai yra, tarkim, žmona, vyras, vienas – trys jau komanda, kuri gali aptarnauti nedideliu kiekiu.“

Ūkininkas prideda, kad žuvininkystė tikrai gali būti sėkmingas veiklos modelis ne tik pramoniniu būdu, tačiau pradėjus samdyti daugiau žmonių, norint pagaminti didesnius kiekius, būtina įsivertinti visas galimas rizikas, reikalingas investicijas.

„Žuvies paštui“ prasidėjus kaip sėkmingam hobiui, Valdas netrukus suprato, jog veiklą reikia plėsti ir tai nusprendė daryti kartu kolega iš Norvegijos. „2016-2017 metais įrengėme rimtesnę sistemą, ir sakyčiau, tai buvo pats sunkiausias laikas –  iš to hobio modelio pereiti prie pramoninio. Nes du metai, jie tiesiog dingsta, o išlaidos yra.“

Vladas dalinasi, jog svarbu nuolat sekti ir stebėti klientų įpročius bei pomėgius, bandyti juos atliepti. „Maždaug 2019 metais pastebėjome, jog žuvis iš užkandžio ar proginio patiekalo tampa kasdieniniu maistu. Tada pakeitėme visą strategiją, perdirbimą ir pradėjome gaminti žuvies kotletus, vokus ir kitus produktus. Išryškėjo poreikis, kad pirkėjams reikalingas produktas, kurį dedi į orkaitę ar į keptuvę, nereikia pačiam išdoroti ar malti žuvies“.

Šamas plėšikas yra beveik be skonio, todėl yra itin mėgstamas vaikų. Ūkininkas pasakoja, jog Lietuvoje žuvis pagaliau tapo ne proginiu patiekalu ar užkandžiu, o kasdieniu maistu. Tiesa klientų pomėgiai su laiku pakito ir dabar populiariausi jau apdoroti produktai – malta filė, „žuvies vokai“, pyragai, maltiniai su įvairiausiomis daržovėmis, kurios taip pat auginamos ūkyje – moliūgais, kalafiorais, špinatais ir kt.

Dabar jau retas klientas nori įsigyti visą žuvį, nors pasiūloje yra skrosta, išvalyta žuvis, jos populiarumas mažesnis, nei paruoštų produktų. Todėl „Žuvies pašte“ stengiamasi laikytis veiklos krypties – patiekalų gamybos. Ūkyje nuolat atliekami bandymai, naujų skonių paieškos.

Šamas plėšikas – garsams, kvapams ir stresui jautri žuvis

Šamas plėšikas „Žuvies pašte“ buvo pasirinktas neatsitiktinai. „Rinkomės tą žuvį, kuri atleidžia klaidas. Šamas plėšikas turi dvi problemas – jį galima peršerti ir jis labai bijo streso. Jiems labiausiai patinka, kai išjungi šviesą ir nelendi. Jie tiesiog labai nemėgsta triukšmo, dabar netoli fermos vyksta smulkūs remonto darbai ir aš matau, kad jiems labai nepatinka“, sako ūkininkas.

Kalbant apie ligas, Vladas pasakoja, jog pagrindiniai šios žuvies problemų sprendimai yra alkis, tamsa ir tyla bei druska į vandenį. „Jei tu su juo išmoksti dirbti, jis yra gana paprasta žuvis, taip iš pirmo žvilgsnio atrodo“, juokiasi, „su žuvimi reikia turėti labai didelės patirties, nes jos krytis gali būti tūkstančiais. Vėl gi, vaistų naudoti nesinori.“ Taip pat, įdomu, jog šamui plėšikui nereikia tiekti deguonies į vandenį, tad net dingus elektrai, jis tiesiog susinervins ir kelias dienas nevalgys.

„Jei net elektros nebus pusę dienos, nebent mailius gali nugaišti, su kita žuvim yra kitaip – penkiolika-dvidešimt minučių ir viskas. Visas tavo metų darbas eina pilvais į viršų“ pasakoja ūkininkas. Šamas plėšikas yra bandos gyvūnas, todėl viename baseine jų plaukioja keletas tūkstančių žuvų. „Mes turėjome dar senoje fermoje problemą, nes ten šalia statybos vyko, darbai, gręžimai ir ta vibracija labai jautėsi. Ir viskas, prasidėjo žuvų kritimas. Mes iš dešimt baseinų padarėme tris, realiai žuvis „vaikščiodavo“ viena per kitą ir viskas, per pusantros paros viskas baigėsi. Taip joms turbūt atsiranda saugumo jausmas.“

Taip pat tam, kad žuvys jaustųsi ramesnės, kartais tenka „papurvinti“ vandenį – įmaišoma molio ar durpių – taip, vienas kito beveik nematydami, šamai jaučiasi ramūs, tarpusavyje nekovoja. Paklaustas apie žuvų maitinimą, Vladas sako, kad didelį dėmesį skiria maisto sudėčiai: „mes visada žiūrim, kad būtų natūralūs žuvies miltai. Žinoma, toks yra kelis kartus brangesnis, nei dirbtinio baltymo, bet nemanau, jog verta valgyti žuvį, maitinamą tokiu pašaru“.

Ūkyje žuvys maitinamos keturis kartus per dieną, automatinėse šėryklose. Tiesa, dar keletą kartų žuvys yra primaitinamos rankomis – stipresnės žuvys greičiau randa vietą prie šėryklos, tad silpnesnės žuvys lieka alkanos. „Kas tam tikrą laiką žuvys baseinuose yra perskirstomos – mažesnės su mažesnėmis, didesnės su didesnėmis. Tuomet jos turi lygius šansus pavalgyti, greičiau augti“, pasakoja pašnekovas.

Kai žuvys jau būna didelės, naudojama vadinamoji pendulum sistema – prie šėryklos talpos pritvirtintas pagaliukas su gale esančiu burbuliuku, kuris laikomas apie milimetrą virš vandens. Tuomet žuvis priplaukia, stukteli į burbuliuką ir maistas ima byrėti, žuvys išmoksta, jog išalkusios gali pačios pasimaitinti. Prie tokios sistemos šamą plėšiką pripratinti užtrunka apie pusantros savaitės.

Akvaponika – vienas iš maisto trūkumo problemos sprendimų

Valdas pasakoja, jog šių metų spalį EUROFISH organizuotoje konferencijoje teko pristatyti savo veiklą, jos raidą, kylančias problemas. Ūkininkas dalinasi, jog ženkliai didėja susidomėjimas akvakultūra, nes žuvies reikšmingai mažėja visame pasaulyje – ežeruose, jūrose – todėl ieškomi būdai, kaip saugiai užauginti ir paruošti didelius jos kiekius. Vienas iš jų, ir „Žuvies pašte“ naudojama, akvaponikos technologija.

Akvaponika – tai agrokultūros ir žuvininkystės derinys. Vandenyje esančios bakterijos išskaido žuvų išskiriamą ir jame ištirpusį amoniaką į nitritus, o kitos bakterijos juos paverčia nitratais. Sistemoje augantys augalai įsisavina vandenyje esančius nitratus kartu su maisto medžiagomis, taip išvalydami uždaros sistemos vandenį, kuris vėl tiekiamas žuvims.

Pramoniniu lygiu, ši technologija gana sudėtingas procesas: „prieš patenkant pas augalus tu turi tą vandenį vis tiek paruošti, juk žuvies vandens ph yra vienoks, o augalai mėgsta žemesnį ph. Ir po to vėl, išleidžiant vandenį pas žuvis, jį vėl reikia paruošti. Tai nėra to tiesioginio vamzdžio, yra rezervuaras, kuriame vanduo surenkamas ir po to vėl atiduodamas žuvims.“

Valdas džiaugiasi šia technologija – „augalai padaro tą visą darbą, kurį turi padaryti valymo įrenginiai ir jį padaro iki galo, nes geriau, nei augalai, niekas kol kas nieko nesugalvojo“, šypsosi. Lyginant su lauko sistemomis, išryškėja dar vienas akvaponikos pranašumas – sunaudojamo vandens kiekis „vandens reikia tiek, kiek išgaruoja ir tiek, kiek tie būgniniai filtrai save plauna, jie vandenį išmeta“, prideda pašnekovas.

Todėl galima skaičiuoti, jog vandens reikia dešimtimis, o gal net šimtais kartų mažiau. Be to, norint lauko sąlygomis užauginti didelius kiekius žuvies, reikalingi milžiniški žemės plotai, o naudojant akvaponikos sistemą – užtenka keletą kartų mažesnės erdvės. Žinoma, naudojant akvaponikos technologiją, ūkyje reikalingi plotai šiltnamiams, kurių taip pat reikia ne vieno. „Turim problemą, mūsų šitoje fermoje užauginama 500 tonų žuvies, tai šiltnamių reikėtų dešimties. Dabar šiltnamį perkelsim arčiau žuvies ir jis „aptarnaus“ mailiaus sistemas“. Šiuo metu vykdoma šiltnamio rekonstrukcija, kurią planuojame pabaigti 2023 m. pavasarį.

Ūkininkas akvaponikos technologija juokaudamas lygina su kotletų gamyba – „čia viskas yra detalėse, kurios veikia. Kaip ir, sakykim, kotletų gamyba – ingredientai aiškūs, viskas parašyta, kas juose yra. Bet nors vieną žingsnį neteisingai padarai – pavyzdžiui, temperatūrą ar laiką ne tokį palaikai – jis nebeskanus. Taip ir čia, esame suskaičiavę, kad yra virš penkiasdešimt operacijų, kur negali klysti.“

Todėl dabar ūkyje stengiamasi ištobulinti technologijos pritaikymą, atliekami bandymai ir sistemą paruošus tinkamai, bus statoma daugiau šiltnamių. Vladas pasakoja, kad bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkais, tariasi su jais dėl dumblo panaudojimo.

Jis prisimena, kad vieną kartą per klaidą vienoje iš sistemų du mėnesius buvo neplaunamas „nusodintuvas“, todėl vanduo patamsėjo, parudavo. Pasitarus su mokslininkais buvo nustatyta, kad baseine susidarė pelkė, kuri, pasak ūkininko, yra pats geriausias filtras. Ūkio baseinuose auga žolės, čia dažni svečiai – svirpliai, varlės, didžiųjų uodų lervos, sraigės, pašnekovas šypsosi, jog „matome, kad viskas gerai pagal tai. Jei būtų blogai, jie tikrai pas mus nesilankytų. Kartais juos pravalome, nes tiesiog mechaniškai pradeda užkimšti sistemas. Bet šiaip mums gerai, sraigės, pavyzdžiui, suvalgo tą dumblą… Tai netyčia vyksta toks gamtos ratas.“

Geram ūkininkui jo veikla turi būti įdomi

„Žuvies paštas“ nuo kitų tradicinių lietuviškų žuvies ūkių, pasak Valdo, skiriasi galimybe kontroliuoti pagrindą, aplinką. Pavyzdžiui, prireikus, į vandenį įdėjus druskos ar sodos, nesunkiai pakeisti vandens ph. Žinoma, jokie pokyčiai negali būti itin staigūs: „net jei pakitimai yra geri, jie privalo būti pereinamieji.

Negali daryti ūmių pokyčių, nes žuvims bus šokas“ teigia ūkininkas. Jis taip pat svarsto, jog ilgainiui senosios žuvininkystės fermos pasikeis. „Aš nemanau, kad tie kiti ūkiai yra kažkokie blogi ar nereikalingi, tiesiog man atrodo, kad tai yra labai didelė rizika. Ir tokios uždaros recirkuliacinės sistemos kaip pas mus gali užauginti beveik bet kokią žuvį, sunaudojant žymiai mažiau išteklių“, mintimis dalinasi pašnekovas.

Paklaustas, kaip mano, kas yra geras ūkininkas, Valdas sako, kad „visų pirma, jam tai turi būti įdomu. Čia nėra taip, kad man reikia pinigų ir aš užsiimsiu investavimu į kriptovaliutą. Todėl pirmiausiai veikla turi patikti. Antra, turi būti balansas tarp norų, galimybių ir galimybių rasti bendraminčius bei finansinę paramą“. Vladas sako, gali turėti pačių įvairiausių fantazijų, tačiau visada reikalingi ir piniginiai ištekliai, kurie leidžia bandyti ir eksperimentuoti.

Norintieji pamatyti „Žuvies pašto“ veiklą patys, gali kreiptis dėl ekskursijų ir edukacijų. Ūkininkas pasakoja, kad iki karantino mielai priimdavo susidomėjusius, parodydavo žuvų baseinus, sistemas, kaip šeriami šamai. Tiesa, itin svarbu, kad atvykstantieji nesikvepintų ir fermoje laikytųsi ramiai, nešūkautų, nes šamas plėšikas itin jautrus, labai greitai geba atskirti svetimus žmones ir susierzinęs gali nevalgyti kelias dienas.

Kur įsigyti „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių produkcijos galite rasti čia.

Parengė Kamilė Breimelytė-Grajauskienė

Už straipsnio turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.