Keliaujame į Teizininkų kaimą Dzūkijoje, kur ūkininkauja jauna šeima Nerijus ir Agnė Sukackai. Gyvenimo pradžiai užsidirbę emigracijoje, jie grįžo į tėviškę ir senelių žemėse augina limuzinų veislės galvijus ir avis. Už gamtai palankų ūkininkavimą Nerijus Sukackas buvo nominuotas vienu iš „Gero ūkininko čempionato“ ambasadorių.

Iš emigracijos atgal į gamtai palankią gyvulininkystę

Nerijus ir Agnė – kraštiečiai, lankę tą pačią mokyklą, o po santuokos nusprendę užsidirbti nuosavam būstui Jungtinėje Karalystėje, kur, kaip patys sako, praleido metus „povestuvinėje darbo kelionėje.“ Buvimas toli nuo gimtinės tik sustiprino suvokimą, kad nori įsikurti savo krašte ir neįsivaizduoja gyvenimo mieste. Užsidirbusi pinigų pora grįžo į tėviškę ir prie Nerijaus senelių žemių įsigijo namus. Iš pradžių jiedu galvojo eiti tradiciniu grūdininkų keliu, tačiau vienerius metus pabandę apsigalvojo ir pasuko į gyvulininkystę.

„Viską apsvarstę nusprendėm įsiveisti gyvuliukų. Iš pradžių įsigijome keturias avis, kad žmonai nereikėtų apie naujai įsigytą sodybą pjauti žolės, kol aš buvau užsiėmęs jos remontu“, – pasakoja Nerijus Sukackas. – Žmonai avys labai patiko, ji užsikrėtė gyvulininkystės idėja, ir tada įsigijom pirmąsias keturias limuzinų veislės telyčias. Tos telyčios vėliau tapo karvėm, atsivedė veršelių, ir taip po truputį išsivystė tas mūsų gyvulininkystės ūkis.“

Vienas iš motyvų pasirinkti gyvulininkystę buvo būtent aplinkosauga. „Labai patiko mėsinių galvijų auginimo idėja tuo, kad jie yra natūrali kitų laukinių gyvūnų – paukščių, žvėrių, vabzdžių buveinių gerinimo priemonė“, – atvirauja Nerijus. Palankų gyvulių ganymosi poveikį gamtai jis labai greitai pamatė savo pievose. „Šiose žemėse, kol čia nesiganė gyvuliai, buvo baisus brūzgynas – aviečių, gervuogių sąžalynas, į kurį nelabai atskrisdavo ir paukščiai, – pasakoja pašnekovas. – Pradėjus čia ganyti gyvulius, karvės puikiai išvalė teritoriją, dabar laukinėse obelyse ir gudobelėse paukščiai noriai suka lizdus, o pastarieji maitindamiesi apnaikina kraujasiurbius vabzdžius, tuo palengvindami gyvenimą gyvuliams. Taip atsiranda graži harmonija“, – džiaugiasi N. Sukackas.

Nerijus ir Agnė Sukackai ūkininkauja Metelių regioniniame parke, ir apie 90 proc. jų laukų patenka į „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą. Todėl ūkininkai stengiasi kištis į gamtą visiškai minimaliai ir apgalvodami kiekvieną žingsnį. „Čia yra saugomų laukinių gyvūnų ir paukščių natūralios buveinės, užtat tokio požiūrio, kaip dabar daug kas įsivaizduoja, kad pievos ir ganyklos turi atrodyti kaip biliardo stalas, nesilaikau ir nesilaikysiu, nes suprantu, kad tai mes atėjom į gamtą su savo veikla, o jeigu jau atėjom, turime svečiuose elgtis draugiškai ir stengtis sugyventi su visais.“ Savo žemėse aptikęs gyvenančias rupūžes kūmutes ir pempių perimvietę, Nerijus tas teritorijas paliko laukinei gamtai. „Yra tokia pieva, kuri kažkada buvo užmirkusi, ten ir prie geriausių norų su technika nepavyktų įvažiuoti, bet jeigu norėčiau sukultūrinti, galėčiau ir trimeriu nupjauti. Tačiau kartą pavasarį pamačiau, kad ten peri pempės, ir specialiai tos vietos neliečiu, nes tai jų natūrali buveinė. Vėliau labai gražu pasižiūrėti, kaip jos ten klykauja ir išskrenda iš pievų su pempiukais“, – džiaugiasi Nerijus.

Meilę gamtai seneliai Nerijui įskiepijo nuo vaikystės, o jo pasaulėžiūrai turi įtakos ir asmeninis ryšys su žeme, kurioje ūkininkauja. „Aš čia gimiau, užaugau, ir tą mišką, pievas, upelį – visus užkampius ir medžius pažįstu. Todėl intuityviai ateina toks pareigos jausmas, kad čia niekas mums nepriklauso, kad mes tik skolinamės iš gamtos, o jeigu su ta skola elgiesi prastai, ji tiktai didėja ateities kartų sąskaita, o ateities kartoms norisi viską palikti geriau, negu radai“, – atvirauja N. Sukackas.

Vizija – atgaivinti gyvulininkystę visame Lazdijų rajone

Veterinarijos akademijoje įgijęs gyvulininkystės technologo išsilavinimą, Nerijus Sukackas turi aiškią savo veiklos viziją, todėl jo aplinkai draugiškas ūkininkavimas nėra vien romantizmas ir jau neša šeimai pelną. Negana to, vyras žvelgia plačiau ir mato galimybę prikelti gamtai palankią gyvulininkystę visame Lazdijų rajone.

„Aš turiu planą, kad tai būtų smulkus šeimos ūkis, kuriame auginami aukštos genetinės vertės mėsiniai galvijai ir avys, kad ūkis būtų draugiškas laukinei gamtai, kad gyvuliai, įsigyjami iš mano ūkio, būtų su žinoma genetine praeitimi – žinomi jų tėvai, seneliai, proseneliai. Trumpai tariant, mūsų ūkis orientuotas į veislininkystę, o ne į mėsos produkciją“, – savo viziją dėsto N. Sukackas. Pasak jo, Lietuvoje susidarė galvijų genofondo burbulas, kai yra daug giminingų gyvulių ir sunku atsišviežinti bandą, todėl veislininkystės niša yra tikrai perspektyvi. Nerijus tikisi, kad ateityje galės glaudžiau bendradarbiauti ir su kaimyniniais ūkiais. „Kol kas didžioji dalis telyčaičių ir buliukų, kuriuos pardaviau, išvažiavo į aplinkinius ūkius. Todėl tikiuosi, kad juos įsigiję jauni žmonės ir toliau plėtos būtent šios limuzinų veislės mėsinių galvijų ūkius, užaugins gerą prieauglį, visi kartu prieisim prie vieningo standarto ir ateity susikooperavę galėsime daryti bendrus pardavimus, bendrai derėtis dėl sąlygų, ir taip visi kartu, žengdami koja kojon, ir klestėsim“, – tikisi ūkininkas.

Suderina gyvulininkystę su ugniagesio profesija

Nors turi šitiek idėjų, Nerijus neapsiriboja vien ūkininkavimu, bet sėkmingai suderina darbą ūkyje su ugniagesio gelbėtojo profesija. Paklaustas, kodėl tapo ugniagesiu, Nerijus aiškina, jog pagrindiniais svertais tapo lankstus darbo grafikas, leidžiantis suderinti tarnybą su ūkio darbais, ir veiklos prasmingumas. „Niekada nemėgau daryti kažko be prasmės, o ugniagesio gelbėtojo darbas man atrodo ir labai prasmingas, ir reikalingas, ir žmonių vertinamas“, – pasakoja Nerijus. Pašnekovas tikisi, jog ši profesija bus pastovi, gal net visam gyvenimui, ir kad pavyks ir toliau suderinti ūkininkavimą ir tarnybą.

„Sieksiu padidinti savo gyvulių skaičių dar bent dvigubai ir labai tikiuosi, kad išeis suderinti su dabartiniu darbo grafiku, nes iki šiol labai gerai pavykdavo. Esu paskaičiavęs, kad turint 25-30 karvių žindenių bandą galima išsiversti be samdomų darbininkų. Žinoma, tam reikia geros šienavimo, pašarų ruošimo, mėšlo tvarkymo technikos. Todėl esu nusistatęs sau tokį tikslą ir žiūrėsim, kaip seksis jį pasiekti“, – ateities planais dalinasi pašnekovas.  

Klimato kaitą sukelia ne gyvulininkystė, o blogi ūkininkavimo būdai

Paklaustas, ką mano apie tai, jog gyvulininkystė laikoma viena iš didžiausią poveikį klimato kaitai darančių ūkinių veiklų, Nerijus turi tvirtą nuomonę. „Kaltas ne pats žemės ūkis, ne gyvulininkystė, bet netinkami ūkininkavimo būdai, – įsitikinęs pašnekovas. – Palaidai laikomi ir ganomi gyvuliai dirvos ir atmosferos neteršia, atvirkščiai – gerina natūralias buveines ir dirvožemį savo paliekamais ganymosi pėdsakais, o išsiskiriančios metano dujos yra netinkamo galvijų šėrimo pasekmė. Natūraliais žoliniais pašarais šeriami galvijai išskiria žymiai mažiau ir ne tokių kenksmingų dujų negu uždarai laikomi galvijai, šeriami priedais praturtintu grūdiniu pašaru, kuriuose būna ir visokių genetiškai modifikuotų produktų“. Kaip neigiamus pavyzdžius Nerijus įvardija Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje populiarias šimtatūkstantines gyvulių fermas, kuriose uždarai laikomų galvijų mėsa skirta aprūpinti tiems patiems greitojo maisto restoranams. „Ten gyvulių gyvenimas būna gana trumpas ir liūdnas, o kai karvės vaikšto, kur nori, džiaugiasi saule ir turi natūralią užuovėją nuo darganotų orų, jos gyvena savo gyvenimą, manau, tikrai laimingai ir nelabai turi kuo skųstis“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.

Kur įsigyti „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių produkcijos galite rasti čia.

Parengė Monika Vyšniauskienė

Už straipsnio turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę