Darbo ir poilsio balansas užtikrina gyvenimo džiaugsmą

Marozų pieno ūkis įkurtas iš Astos senelių paveldėtoje sodyboje. Pirmą kartą su anūkės išrinktuoju susipažinęs moters senelis palaimino būsimą šeimą ir pakvietė perimti sodybą. Sodyba nuo seno gyva – čia anksčiau burdavosi senelio draugai medžiotojai, o dabar nuolat šurmuliuoja pirkėjai ir kiti smalsuoliai.

Ūkininkavimo kelias nebuvo lengvas, jo pradžia – daržovių auginimas, šeima įsirengė šiltnamius, ūkio produkciją taip pat realizuodavo čia pat – parduodavo iš namų. Tačiau užklupus sunkesniems laikams, Asta prasitarė apie svajonę gaminti sūrius. Tuomet turėję 10 karvių ūkininkai ėmėsi eksperimentuoti, gilintis į sūrių gamybos subtilybes. Bandymams pavykus, pora pradėjo prekiauti savo rankomis gamintais produktais. Svarstę įvairiausius prekybos variantus, juodu galiausiai nusprendė atidaryti krautuvėlę šalia namų – taip patys buvo šeimininkai bei galėjo spręsti dėl produktų kainos, asortimento. Nuo pat veiklos pradžios ūkininkai tvirtai nutarė neinvestuoti į jokią gaminių reklamą, nes tiki, jog geras produktas pats reklamuoja save.

Remigijus pabrėžia, jog jiems ypač svarbus balansas – privalai rasti laiko atsikvėpti, tik tuomet darbas teiks džiugesį. Jau dešimt metų pieno produktų gamyba bei prekyba užsiimančiame ūkyje šiuo metu dirba keturi darbuotojai – patys šeimininkai, Remigijaus dvynė sesuo Rita bei pagrindinė lietuviškų sūrių meistrė Dangira. Vyras teigia, kad jų ūkyje nėra darbdavių ir pavaldinių skirstymo – visi keturi yra neišskiriama komanda ir ūkio branduolys.

„Gali būti geras darydamas tik vieną dalyką“

Nors ūkininkai bandė plėsti asortimentą, gaminti grietinę bei kitus pieno produktus, galiausiai suprato, jog racionaliausia jėgas sutelkti į vieną gaminį ir jį ruošti itin kokybišką. Marozų ūkio centre – tradicinis lietuviškas sūris, kuris čia gaminamas su įvairiausiais saldžiais bei pikantiškais pagardais. Neseniai asortimentą papildė ir fermentinis sūris. „Gali būti geras darydamas tik vieną dalyką“, – teigia moteris. Ir išties, priėmus  sprendimą savo veiklą vykdyti koncentruotai, ūkyje atsirado balansas. Pavykus atrasti tokį darbų pasiskirstymą, kad visi nepervargtų ir darytų tai, ką labiausiai mėgsta, išlaikomi geri tarpusavio santykiai. O tai, pasak ūkio šeimininkų, žymiai svarbiau, nei uždirbamas pelnas.

Dėmesys gyvulių gerovei, ne pelnui

Ūkyje nenaudojami pesticidai, herbicidai, taikomas ekstensyvus gyvulių ganymas. Remigijus sako, jog ūkyje jiems skiriama daug dėmesio ir meilės, rūpinamasi jų sveikata ir gerove, ne pieno tonomis. „Mes neskaičiuojame, kiek primelžiam iš karvės, mes labiau žiūrim į karvę, kiek ilgai ji pas mus galės gyventi“, – mintimis dalijasi vyras. Jis dalijasi ne viena istorija, kaip iš pagyvenusių žmonių supirko karves vien todėl, kad jos neatsidurtų skerdykloje. Čia visos karvės meiliai šaukiamos vardais. Ūkininkas sako, jog labai gaila, kad šiais laikas dauguma gyvulių auginami didelėse fermose, taip tampa neprieinami aplinkiniams. Iš didelės meilės gyvūnams kilo noras auginti ir kitus gyvūnus, jie šeimininkams nostalgiškai primena vaikystę. Šaliai krautuvėlės įrengtame sodelyje laikomi dekoratyviniai paukščiai, triušiai, ožkos, avys ir poniai čia gyvena, kaip juokiasi Marozai, dėl grožio. Tam, kad užsukę smalsuoliai galėtų jais pasigėrėti, pasidžiaugti. Su gyvūnais ūkyje elgiamasi pagarbiai, arkliais ir poniais niekas nejodinėja, dalis vištų, nepanorusios gyventi aptvare, laisvai ganosi kieme.

Kur įsigyti „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių produkcijos galite rasti čia.

Parengė Kamilė Breimelytė-Grajauskienė

Už straipsnio turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.

Kosto Kajėno video ir nuotraukos.